kvietizmas

kvietìzmas sm. (2) TrpŽ 1. mistinis mokymas, ypač paplitęs XVII a., skelbęs, kad religingumą sudaro nusižeminimas ir stebimasis dvasinis įsigilinimas į save, teikiantis visišką sielos ramybę. 2. abejinga pažiūra į aplinkinį gyvenimą: Rytietis, būdamas palinkęs į pasyvų kvietizmą, neturėjo to judrumo rš.